Audito kriterijų nustatymas ir procedūrų planavimas

Audito kriterijus – tam tikras etalonas (normatyvinis standartas, pagrįstas lūkestis, geroji veiklos praktika ar nustatytas parametras (duomuo, matas, savybė, rodiklis)), kuris leidžia įvertinti audito duomenis ir padaryti išvadas apie audituojamo subjekto veiklos ekonomiškumą, efektyvumą ir (ar) rezultatyvumą.

Audito kriterijai suteikia pagrindą įvertinti įrodymus, pateikti pastebėjimus ir parengti išvadas siekiant audito tikslo. Auditorius surinktiems duomenims vertinti pasirenka audito kriterijus atsižvelgdamas į audito objektą ir tikslą ir numatytus žemiausio lygmens audito klausimus.

Dažniausiai kriterijai paremti žiniomis apie gerąją praktiką, taikomą vykdant veiklą taip, kad ji būtų ekonomiška, efektyvi ir (ar) rezultatyvi, arba žiniomis apie tai, kokios sąlygos yra geriausios siekiant gero valdymo ir rezultatyvumo. Auditorius gali aptikti išsamesnių audito kriterijų, pvz., susipažinęs su kitų panašią veiklą vykdančių viešųjų subjektų praktika.

Atliekant veiklos auditą, ekonomiškumo, efektyvumo ir rezultatyvumo vertinimas priklauso nuo audito objekto, todėl skirtingų auditų kriterijai paprastai skiriasi. Veiklos audite kriterijai nėra standartizuoti, auditorius nustato juos kiekvienam auditui individualiai.

Parinkdamas audito kriterijus, auditorius turėtų atsakyti sau į klausimą – kokią situaciją pagrįstai laikytume tinkama ir kaip ją įmanoma išmatuoti. Šiam išmatavimui ir numatomi audito kriterijai, suteikiantys pagrindą pagrįstai įvertinti esamą situaciją ir surinktus įrodymus.

Audito kriterijai suformuoja pagrindą, kuriuo remiantis nustatomos audito procedūros ir jų apimtis, darbo dokumentų turinys, renkami ir vertinami įrodymai, formuluojami audito pastebėjimai ir išvados dėl audito tikslo. Audito kriterijai padeda auditoriui atsakyti į klausimus:

• kokiu pagrindu vadovaujantis galima vertinti;
• kokie yra šios srities reikalavimai;
• kokių veiklos rezultatų pagrįstai galima tikėtis iš subjekto;
• kaip jų reikėtų siekti.

Audito kriterijai, kai jie buvo aptarti su audituojamais subjektais ir audituojamieji su jais sutiko, leidžia suformuoti bendrą audito grupės ir audituojamo subjekto požiūrį į audito rezultatus (faktus, tendencijas, išvadas ir rekomendacijas), sumažinti ginčų su audituojamu subjektu tikimybę.

Surinkti įrodymai, nustatyti faktai parodo, kokia yra esama situacija. Audito metu turi būti įvertinta ir atsakyta į klausimą – ar esama situacija yra gera, ar ji tenkina valstybės institucijas, visuomenę, ar sudaro prielaidas maksimaliai ekonomiškai, efektyviai ir rezultatyviai naudoti viešojo sektoriaus išteklius.

Vertinimas gali būti trejopas:

• jeigu audito metu nustatoma, kad faktinė situacija neatitinka pasirinktų nagrinėjamos srities kriterijų, konstatuojama trūkumų (problemų), įvertinamos priežastys ir sprendžiama, kokiais būdais (priemonėmis) konkrečią sritį reikia tobulinti, šiuo tikslu pateikiamos rekomendacijos;
• jeigu vertinama veikla (faktinė situacija) atitinka pasirinktus kriterijus, tai rodo, kad subjekto veikla yra tinkama;
• jeigu faktinė situacija, lyginant su pasirinkta audito kriterijaus reikšme, yra geresnė, o jos rodikliai aukštesni, galima konstatuoti esant gerąją praktiką.

Audito kriterijų reikšmė audito procese

Audito kriterijų šaltiniai gali būti:

• visuotinai pripažinti (ir užsienio valstybių) veiklos standartai;
• įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytos normos ir reikalavimai, susiję su audituojamu klausimu;
• audituojamo subjekto, jo veiklą prižiūrinčio ar kontroliuojančio subjekto, pvz., jo steigėjo, patvirtinti reikalavimai (veiklos normos, standartai ar kontrolės priemonės);
• institucijos ar programos veiklos tikslai ir kt.;
• analogišką veiklą vykdančio kito subjekto patvirtintos veiklos normos, standartai ar kontrolės priemonės; gerosios praktikos pavyzdžiai;
• profesiniai standartai;
• nepriklausomų ekspertų patarimai ir techninės žinios;
• veiklos, procesų valdymo, vadovavimo, administravimo praktika ir principai;
• mokslinės žinios, moksliniai tyrimai, statistiniai duomenys ir kita patikima informacija;
• bendroji vadybos ar specialioji mokslinė literatūra;
• klientų ar vartotojų lūkesčiai.

Svarbiausiais šaltiniais laikomi oficialūs reikalavimai (strateginiuose dokumentuose numatytos nuostatos, Seimo ar Vyriausybės priimti teisės aktai) ir moksliškai pagrįsti standartai, kurių šaltiniai – speciali mokslinė literatūra, profesiniai reikalavimai ar pripažinta geroji patirtis.

Jeigu auditoriai neranda pagrįstų, objektyvių, suprantamų ir tinkamų audito kriterijų, jie turėtų klausti tos srities ekspertų, prašyti atsakyti į klausimus: koks idealus kriterijus galėtų būti nepriekaištingomis sąlygomis konkrečioje srityje, kiek jis atitinka racionalumo reikalavimus ir geriausią žinomą ir galimą palyginti praktiką. Kita alternatyva, siekiant apibrėžti ir pagrįsti patikimus ir realius kriterijus, – diskusijos su suinteresuotomis institucijomis. Ekspertų ir kitų institucijų atsakymus auditorius turėtų vertinti pats, remdamasis savo profesine kompetencija.

Jeigu auditorius taiko audituojamo subjekto nustatytus veiklos kriterijus ar standartus, jis turi išlikti atsargus. Tokių standartų laikymasis nebūtinai reiškia efektyvią veiklą, todėl auditorius turi nepamiršti, jog audituojamas subjektas gali nustatyti nepagrįstai žemus standartus, kad tikrai galėtų juos įvykdyti.

Audito kriterijų tipai. Audito kriterijai gali būti kokybiniai arba kiekybiniai:

• kiekybiniai, kurie rodo, kiek buvo pasiekta, vertina atitiktį tam tikrai skaitinei reikšmei ir pan. (pvz., ne mažiau nei 70 proc. pacientų gavo paslaugą; ugniagesiai 95 proc. atvejų atvyko ne ilgiau nei per 20 min.; ne daugiau nei 105 proc. vidutinės rinkos kainos ir pan.). Kiekybiniai kriterijai gali būti absoliutūs ar santykiniai;
• kokybiniai, kurie rodo, kaip buvo teikiami produktai (paslaugos) (pvz., viešojo transporto efektyvumas priklauso ne tik nuo juo besinaudojančių žmonių skaičiaus (kiekybinis aspektas), bet ir nuo to, ar žmonės keliauja greitai, patikimai, patogiai (kokybinis aspektas)), ar teikiant produktus (paslaugas) laikytasi nustatytų reikalavimų, ar produktų (paslaugų) gavėjai buvo jais patenkinti.

Audito metu rekomenduojama nustatyti ne tik kiekybinius, bet ir kokybinius audito kriterijus.

Audito kriterijai gali būti orientuoti į tai:

• ko tikimasi, atsižvelgiant į pagrįstus principus, mokslines žinias ir gerąją praktiką;
• kaip galėtų būti, jei sąlygos būtų geresnės arba
• kaip turėtų būti pagal įstatymus, teisės aktus ar tikslus.

Auditorius audito kriterijams turi nustatyti (kai įmanoma) vertinimo skales, kurių reikšmės parodytų, kokia situacija (subjekto veikla) yra netinkama, tinkama arba vertintina kaip gerosios praktikos pavyzdys. Auditorius turėtų nustatyti ne tik kriterijaus vertinimo skales, bet ir tolerancijos ribas, kurios leistų objektyviai vertinti, ar nustatytas nuokrypis yra reikšmingas. Tolerancijos ribos apibrėžia priimtiną veiklos rezultatų ar procesų nukrypimo nuo nustatytų standartų ar normų lygį, kuris dar laikomas tinkamu ir nesukelia reikšmingų rizikų ar neigiamų pasekmių. Tolerancijos ribos yra naudingos, kai tam tikri nedideli neatitikimai neturi esminės įtakos veiklos rezultatams ir leidžia išvengti neigiamo vertinimo, kai nuokrypiai nereikšmingi.

Audito kriterijų turinio reikalavimai. Kriterijai turi sudaryti tinkamą ir pagrįstą vertinimo pagrindą. Audito kriterijai turi būti:

• Objektyvūs: pasirenkami tokie, kurių niekaip negali paveikti auditoriaus ar audituojamo subjekto šališkumas, subjektyvios nuomonės. Jais vadovaudamiesi audito faktus vertinantys asmenys (audituojamas subjektas, audito grupė, vadovai) suformuluos tokias pat audito išvadas. Paprastai kriterijaus suprantamumas turi įtakos ir jo objektyvumui.
• Pakankami (išsamūs): reiškia, kad audito metu turi būti pasirinkta tiek reikšmingų ir tokių audito kriterijų, kad būtų galima atsakyti į audito klausimus ir pasiekti audito tikslą. Jie apima visus svarbius veiksnius ir yra prasmingi.
• Tinkami audito kriterijai yra svarbūs ir loginiais arba priežastiniais ryšiais susiję su audito klausimais, leidžia pateikti išvadų, kurios atsako į audito klausimus ir padeda numatytiems naudotojams priimti sprendimus.
• Suprantami audito kriterijai yra aiškiai suformuluoti (išreikšti aiškiais, visiems suprantamais, priimtinais dydžiais ir sąvokomis, nedviprasmiški), suvokiami numatytiems naudotojams ir padeda suformuluoti aiškias išvadas. Jų negalima interpretuoti įvairiais skirtingais būdais.
• Patikimi: reiškia, kad kitas auditorius, tokiomis pat aplinkybėmis naudojantis patikimus kriterijus, prieina prie tų pačių išvadų. Jie turi būti gauti ar sudaryti (išvestiniai) iš oficialių šaltinių.

Audito kriterijai formuluojami išankstinio tyrimo metu surinkus pakankamai informacijos apie nagrinėjamą sritį, subjekto aplinką, pasirinkus audito problemas (rizikas) ir suformulavus audito klausimus. Kriterijų tinkamumui įtaką gali daryti pagrindinio tyrimo metu gauti duomenys. Atsižvelgiant į juos, kriterijai gali būti tikslinami. Audito kriterijai nurodomi audito plane. Paprastai jie formuluojami žemiausio lygmens audito klausimams.

Audito kriterijų aptarimas su audituojamu subjektu. Audituojamas subjektas turi žinoti, kokiais standartais remdamasi audito grupė vertina jo veiklą, todėl visi audito kriterijai (ir juos patikslinus audito metu) turi būti aptarti su audituojamo subjekto atstovais (susitikimų, susirašinėjimo su jais metu). Tai ypač svarbu, kai kriterijai nėra tiesiogiai nustatyti įstatymų ar kitų oficialių dokumentų, kai jie nėra akivaizdūs ir gali kelti ginčų su audituojamu subjektu ir kai yra nustatomi bei tobulinami atliekant auditą. Taip galima nustatyti dėl audito kriterijų kylančius nesutarimus, juos aptarti ir, tikėtina, įveikti šiuos nesutarimus ankstyvame etape. Aptariant kriterijus svarbu, kad auditorius išklausytų audituojamo subjekto argumentus, bet nepamirštų, kad subjektas gali siekti nuslėpti trūkumus. Audito kriterijai turi būti aptarti su audituojamu (-ais) subjektu (-ais) iki audito plano patvirtinimo.

Jeigu audituojamas subjektas nesutinka su planuojamais taikyti audito kriterijais, kyla grėsmė, kad nepripažins ir audito metu nustatytų faktų, vertinimo ir išvadų turinio. Tokiu atveju auditorius turi papildomais argumentais sustiprinti konkrečių audito kriterijų tinkamumą ir argumentuoti jų parinkimą, nurodydamas subjekto nuomonę ir argumentus, kodėl jis nesutinka. Nesutarimas tarp audituojamo subjekto ir audito grupės dėl kriterijų pasirinkimo nėra pagrindas auditoriams atsisakyti savo pozicijos jų atžvilgiu. Esant nesutarimui, auditoriai turėtų šį faktą ir savo bei audituojamo subjekto nuomonę ir argumentus pateikti darbo dokumente, o audito procese jų pagrindimui skirti daugiau dėmesio. Ginčo atveju rekomenduojama gauti vidaus ir (ar) išorės eksperto nuomonę. Galutinį sprendimą dėl kriterijų nustatymo priima auditorius, todėl svarbu, kad jis išliktų nepriklausomas šio proceso metu.

Tam, kad surinktų tinkamų ir pakankamų audito įrodymų kiekvienam numatytam audito kriterijui įvertinti ir atsakytų į audito klausimus, auditorius turi suplanuoti ir audito plane pateikti reikiamas audito procedūras. Jos paprastai planuojamos atskirai kiekvienam audito kriterijui. Jeigu konkreti procedūra suteikia galimybę gauti įrodymų keliems kriterijams, tai nurodoma audito plane ir darbo dokumentuose. Kiekvienai procedūrai atlikti reikalinga informacija ir (ar) duomenys gaunami, apdorojami ir vertinami taikant jai tinkamiausius metodus. Audito plane reikia prie kiekvienos suplanuotos audito procedūros nurodyti reikalingus informacijos ir (ar) duomenų šaltinius ir planuojamus taikyti metodus.

Planuojant auditą, audito procedūrų, informacijos ir (ar) duomenų šaltinių bei metodų pasirinkimo tikslas yra sistemingai sutelkti dėmesį į tai, ką auditorius turi įvertinti, kad patikrintų atitiktį audito kriterijams ir atsakytų į audito klausimus.

Audito procedūros atliekamos naudojant informacijos ir duomenų rinkimo ir vertinimo metodus.  Išsamiau Audito metodų skiltyje. Atliekant veiklos auditą svarbus informacijos ir duomenų rinkimo bei vertinimo metodų pagrįstumas (metodais turi būti vertinama tai, kam jie skirti vertinti) ir patikimumas (jei tyrimai atliekami pakartotinai toje pačioje aplinkoje, gauti rezultatai turi sutapti).

Pagrindinio tyrimo metu dažnai atsiranda keblumų gaunant ir įvertinant reikalingus duomenis ir informaciją, todėl išankstinio tyrimo metu rekomenduojama išbandyti jų rinkimo ir vertinimo metodus, siekiant įsitikinti, kad juos bus įmanoma taikyti pagrindinio tyrimo metu ir gauti būtinų įrodymų, atsakyti į audito klausimus. Tai reikalinga ne tik tam, kad auditorius geriau susipažintų su audituojamos srities informacija, bet ir tam, kad maksimaliai išvengtų situacijos, kai audito plane suplanuotų audito procedūrų negalės atlikti pagrindinio tyrimo metu (pvz., nes tokių duomenų, kurie būtų reikalingi kriterijui įvertinti, audituojamieji nekaupia ir pan.).

Praktinės problemos, susijusios su išlaidomis ir galimybe surinkti duomenis, gali apriboti tam tikrų metodų pasirinkimą. Tokiu atveju auditorius turėtų suplanuoti alternatyvias procedūras, kurios leistų gauti tinkamų ir pakankamų įrodymų arba spręsti dėl konkretaus audito klausimo, kriterijaus tikslinimo ar atsisakymo.

Rengdamas audito planą auditorius turi apsispręsti, kokią dalį tiriamosios visumos audituoti ir, jeigu nuspręsta audituoti mažiau nei 100 proc., atlikti pačią atranką. Paprastai audite galima:

• pasirinkti tikrinti visus vienetus – tai 100 proc. tiriamosios visumos tikrinimas. Šis metodas tinkamas, kai vienetų skaičius yra nedidelis, o vertė – didelė; rizika buvo įvertinta kaip reikšminga arba kompiuterizuotos audito priemonės (angl. CAAT) leidžia efektyviai patikrinti visus vienetus;
• atlikti atranką – tai audito procedūrų atlikimas mažiau kaip 100 proc. audito objektui ar sričiai svarbios tiriamosios visumos vienetų. Atrankai atlikti gali būti taikoma:
  • Statistinė atranka – tai duomenų atrinkimas ir įvertinimas, siekiant pateikti išvadą apie visumą, remiantis tikimybių teorijos dėsniais. Atliekant statistinę atranką, imties vienetai (pvz.: projektai, sutartys, respondentai ir kt.) turi būti atrinkti taip, kad kiekvienas vienetas iš visumos turėtų galimybę būti atrinktas (patekti į imtį). Tik atlikęs statistinę atranką auditorius galės gauti užtikrinimą dėl visos tiriamosios visumos.
  • Nestatistinė atranka – tai tam tikrų imties vienetų atrinkimas iš visumos, priklausantis nuo auditoriaus profesinio sprendimo. Šis metodas gali būti taikomas, kai norima atsirinkti vienetus dėl jų specifinių savybių, pvz., tai gali būti didelės vertės ar rizikos objektai. Tai efektyvus audito įrodymų rinkimo metodas, tačiau tai nėra statistinė atranka, todėl rezultatų negalima pritaikyti visai populiacijai.
  • Statistinės ir nestatistinės atrankos derinys – tai kelių etapų atranka, kai tam tikri reikšmingiausi vienetai (pvz.: didžiausi, rizikingiausi ir kt.) atrenkami profesiniu sprendimu, o likusiems vienetams taikoma statistinė atranka.

Rekomenduojame taikyti statistinę atranką arba statistinės atrankos ir aukštos vertės elementų 100 proc. testavimo kombinaciją, nes tik šie metodai garantuoja rezultatų reprezentatyvumą ir apskaičiuojamą rezultatų paklaidą.

Atrankos procesas

Pagrindiniai audito atrankos etapai:

1. Atrankos tikslo nustatymas. Auditorius turi nuspręsti, ar atrankos tikslas yra gauti objektyvius ir visą populiaciją apibendrinančius rezultatus, ar gauti specifinę informaciją apie tam tikrą grupę ar reiškinį, kuri nėra skirta atspindėti visos populiacijos. Atrankos tikslas nurodomas darbo dokumentuose.
2. Tiriamos visumos nustatymas. Atliekant atranką reikia žinoti, kas yra tiriamoji visuma ir koks jos dydis.
3. Tiriamos visumos suskaidymas. Atrankai vykdyti visada geriau turėti kuo labiau homogenišką (vienalytę) tiriamąją visumą. Kai visuma palyginti nevienoda, rekomenduotina įvertinti galimybę ją suskaidyti į mažesnes dalis. Pavyzdžiui, jeigu turima duomenų visuma apima visų audituojamu laikotarpiu gydytojų paskirtų vaistų pavadinimus, kiekius ir kainas, auditoriui gali būti naudinga turimą duomenų visumą suskirstyti į mažesnes grupes, kurios nagrinėjamos atskirai – taip gaunamos tikslesnės įžvalgos. Kriterijai, pagal kuriuos skaidytume, gali būti labai įvairūs ir priklauso nuo nagrinėjimo audito klausimo ir kriterijaus, pvz.: pagal ligų grupes, vietoves (miestas / kaimas), asmens sveikatos priežiūros įstaigos tipus, kainas ir pan. Skaidyti į mažesnes tiriamas visumas tikslinga ir tada, jei matoma, kad yra labai išsiskirianti tam tikrų vienetų grupė, kurią galima būtų nagrinėti 100 proc. ar kitu profesiniu sprendimu pasirinktu metodu. Likusia tiriamąja visuma šiuo atveju laikomi visi likę vienetai ir jai taikomas tinkamiausias atrankos metodas. Jeigu tiriamoji visuma buvo suskaidyta, darbo dokumentuose nurodoma, kaip ir kodėl ji suskaidyta į mažesnes dalis.
4. Atrankos būdo ir metodo pasirinkimas. Kaip nurodyta pirmiau, atrankos būdas gali būti statistinis, nestatistinis arba kombinuotas. Statistinė ir nestatistinė atranka gali būti atliekama įvairiais metodais (išsamiau Audito metodų skiltyje). Tinkamiausias būdas ir metodas parenkamas atsižvelgiant į tiriamą visumą ir atrankos tikslą. Nuo tikslo daugiausiai priklauso atrankos būdo pasirinkimas, o nuo turimų duomenų (elektroniniai ar popieriniai, homogeniški ar ne ir pan.) – atrankos metodo pasirinkimas. Norint gauti užtikrinimą dėl visos tiriamosios visumos, reikia taikyti statistinius atrankos metodus. Kitais atvejais gali būti tinkami ir nestatistiniai. Darbo dokumentuose reikia nurodyti pasirinktą būdą (statistinė ar nestatistinė atranka) ir metodą (-us). Jei pasirenkamas nestatistinis atrankos būdas, toks pasirinkimas turi būti papildomai argumentuotas.
5. Imties dydžio nustatymas. Nuo imties dydžio priklauso tyrimų rezultatų reprezentatyvumas ir paklaida. Kuo didesnė imtis, tuo mažesnė rezultatų paklaida ir tikslesnės tyrimo išvados, ir atvirkščiai – kuo mažesnė imtis, tuo didesnė rezultatų paklaida ir mažiau tikslios tyrimo išvados. Darbo dokumentuose nurodoma, kaip ir kodėl buvo pasirinktas tam tikras imties dydis, kokią dalį tiriamosios visumos sudaro imtis procentais, jeigu imties dydis nebuvo skaičiuojamas pagal imties dydžio nustatymo formulę. Esant galimybei galima nurodyti imties procentą ir pagal vertę. Atrankos vienetai gali būti piniginiai arba fiziniai vienetai (pvz.: bylos, gyventojų prašymai, subjektų atliktų patikrinimų dokumentai, sąskaitos ir pan.).
6. Imties vienetų atrinkimas. Taikant pasirinktą atrankos būdą ir metodą iš visumos (populiacijos) atrenkami konkretūs vienetai testavimui. Darbo dokumentuose nurodoma, kaip buvo atrinkti konkretūs vienetai (pvz., sisteminėje atrankoje kiekvienas n-asis vienetas pradedant nuo x-ojo vieneto).
7. Reikiamų audito procedūrų su atrinktais vienetais atlikimas ir rezultatų apibendrinimas. Atlikus reikiamas procedūras, turi būti apibendrinami rezultatai, kurie taip pat pateikiami darbo dokumentuose. Jeigu buvo taikyta statistinė atranka, auditorius įvertina nustatytus nuokrypius ir priima profesinį sprendimą dėl jų pritaikymo visumai, iš kurios testuotas vienetas buvo atrinktas. Šis atrankos rezultatų vertinimo būdas vadinamas nuokrypių ekstrapoliavimo į visumą būdu.

Audito planavimo metu turi būti atlikti atrankos proceso 1–5 etapai, nurodyti pastraipoje pirmiau ir reikiama informacija (tiriamoji visuma ir jos dydis, atrankos būdas ir metodas, imties dydis) pateikta audito plane. Atkreipiame dėmesį, kad audito plane nurodyti planuojamą atrankos būdą ir imties dydį svarbu, nes ši informacija būtina procedūroms suplanuoti ir įvertinti joms atlikti reikalingus išteklius (kiek reikės žmonių ir kiek darbo dienų konkrečiai procedūrai atlikti). 6 etapas „Imties vienetų atrinkimas“ planavimo metu atliekamas, jeigu turimos reikiamos tiriamosios visumos.

Jeigu auditorius neturi galimybės planavimo etape atlikti 3–6 atrankos etapų (pvz.: laukiama, kol audituojamas subjektas surinks naujausius duomenis, į audito planą įtraukiami nauji audituojami subjektai ir duomenų bus prašoma pagrindinio tyrimo metu, audituojamieji negalėjo pateikti duomenų, nes jie laikomi decentralizuotai popierinėse bylose ir nėra apyrašų, iš kurių galima atlikti atranką ir pan.), audito plane nurodomos priežastys, kodėl atrankos atlikti negalima, ir kad ji bus atliekama pagrindinio tyrimo metu. Šiuo atveju audito plane turi būti įvardijama, ką laikysime tiriamąja visuma.

Tik išskirtiniais atvejais, kai rengiant audito planą neturima jokios informacijos apie planuojamą tiriamą visumą (ir jos nebuvo galima gauti išankstinio tyrimo metu), plane galima nenurodyti imties dydžio, nurodant, kad jis bus apskaičiuojamas gavus reikiamus duomenis.

Imties dydžio nustatymas

Kai tiriamoji visuma didelė (300 vienetų ir daugiau), imties dydis apskaičiuojamas naudojantis pateikta jo nustatymo formule. Ji parengta su dažniausiai taikomu 95 proc. patikimumo ir 5 proc. paklaidos lygiu.

Imties dydis = tiriamoji visuma * 384,16 / (tiriamoji visuma + 383,16)

Jeigu yra poreikis taikyti kitus patikimumo ir paklaidos lygius, imties dydį galima apskaičiuoti vadovaujantis rekomenduojamomis internete pateikiamomis skaičiuoklėmis (pavyzdžiui, https://www.calculator.net/sample-size-calculator.html )

Jeigu tiriamoji visuma maža (mažiau nei 300 vienetų), reikėtų testuoti ne mažiau kaip 50 proc. tiriamosios visumos. Išskirtinais atvejais auditoriaus profesiniu sprendimu imties dydis gali būti mažinamas, bet nemažiau nei lentelėje nurodyti imties dydžiai.

Minimalus imties dydis, kai audituojama visuma yra maža

Jeigu atranka atliekama dviem etapais, imties dydis didinamas 20 proc. Kaip atlikti šią atranką išsamiau „Dviejų etapų atrankos pavyzdys“.