Audito rezultatų vertinimas

Atlikęs kontrolės testus ir nustatęs nuokrypių nuo kontrolės priemonių, auditorius turi apsvarstyti:

• nustatytų nuokrypių aplinkybes ir priežastis – įvertinti, ar tai atsitiktinė klaida, ar nuokrypis būdingas tik tam tikram laikotarpiui, vietai ar aplinkybėms;
• audituojamo subjekto veiksmus dėl nustatytų nuokrypių – įvertinti, ar audituojamas subjektas pats nustatė nuokrypį, ar jis ėmėsi veiksmų, kad būtų išvengta tokių nuokrypių ateityje;
• įvertinti, kokios neatitiktys gali atsirasti dėl nustatytų kontrolės trūkumų, kokioms veikloms gali turėti įtakos;
• įtaką kontrolės patikimumo įvertinimui – įvertinti, ar vis dar gali gauti kontrolės patikimumą atlikęs papildomus kontrolės testus.

Jei atliekant kontrolės testus patvirtinama, kad kontrolės procedūros veikė nuolat ir veiksmingai per visą nagrinėjamą laikotarpį, šiomis kontrolės procedūromis galima pasikliauti, t. y. gaunamas kontrolės patikimumas ir atitinkamai auditorius gali atlikti planuotas mažos apimties pagrindines procedūras. Kai nustatoma, kad šios kontrolės priemonės neveikė nuolat ir veiksmingai per visą nagrinėjamą laikotarpį, t. y. negaunamas kontrolės patikimumas, auditorius turi pakeisti audito plane pateiktą informaciją dėl atliktinų pagrindinių audito procedūrų apimties.

Vertindamas pagrindinių audito procedūrų metu nustatytas neatitiktis, auditorius turi išsiaiškinti jų pobūdį, priežastis ir galimas pasekmes. Analizuodamas neatitiktis, auditorius gali pastebėti šiuos jų tipus:

• sisteminės – neatitiktys, kurios gali turėti bendrą bruožą, pvz., sandorio tipas, vieta ar laikotarpis. Tokiomis aplinkybėmis auditorius gali nuspręsti nustatyti tuos tiriamosios visumos elementus, kurie turi bendrą bruožą, ir išplėsti audito procedūras tame sluoksnyje;
• anomalijos – šiuo atveju auditorius turėtų būti labai tikras, kad neatitiktis nėra būdinga visumai. Auditorius šį tikrumą įgyja atlikdamas papildomas audito procedūras su kitais panašiais imties vienetais, kad gautų pakankamų tinkamų audito įrodymų, jog neatitiktis neturi įtakos likusiai imčiai. Kai neatitiktis pripažįstama anomalija, jos galima neįtraukti į ekstrapoliavimą;
• kitos – kiekvienos neatitikties atveju auditorius turi išsiaiškinti, ar neatitiktis neturi sisteminei neatitikčiai arba anomalijai būdingų savybių ir ar nereikia atlikti papildomų audito procedūrų. Įvertinęs, kad neatitiktis nėra sisteminė arba anomalija, auditorius ją turėtų ekstrapoliuoti.

Neatitikčių priežasčių svarstymas gali palengvinti aiškių ir naudingų rekomendacijų parengimą audito ataskaitose, bet priežastys turi būti pateiktos išlaikant atsargumą. Jos turi būti paremtos audito įrodymais. Svarbu atsižvelgti į audituojamo subjekto požiūrį į neatitikčių, veiklos problemų ar trūkumų priežastis. Jeigu šis požiūris nėra pagrįstas įrodymais, auditorius neprivalo jo laikyti pagrįstu arba teisingu.

Neatitiktis gali atsirasti dėl vienos iš šių priežasčių arba jų derinio:

• žmogiškoji klaida (atsitiktinis atvejis);
• apgaulės ar korupcijos apraiškos (tyčia);
• dėl vadovybės skiriamo nepakankamo dėmesio veiklos sričiai;
• dėl taikomo reglamentavimo sudėtingumo, nepakankamumo, neaiškumo;
• dėl nepakankamų žinių ar netinkamo reglamentavimo taikymo;
• dėl silpnos priežiūros, stebėsenos ir netinkamai audituojamo subjekto parinktų taikyti vidaus kontrolės priemonių;
• dėl išteklių (žmogiškųjų, finansinių ar kt.) trūkumo;
• dėl kitų priežasčių.

Pasekmės gali būti nustatytos kaip kažkas, kas jau įvyko (faktinės pasekmės), arba kaip galimos pasekmės ateityje, numatomos remiantis loginiu mąstymu. Pastebėjimų pobūdis ir po vertintos veiklos praėjęs laikas ir (ar) po to įvykę pokyčiai lemia, ar auditorius gali nurodyti faktines ar galimas pasekmes.

Faktinės pasekmės – jau įvykusi praeityje arba susidariusi esama padėtis, nulemta audito metu nustatytų veiklos trūkumų. Turint faktines pasekmes ir galint įrodyti, kad jos iš tiesų kilo dėl nustatytų veiklos trūkumų, galima paprasčiau pagrįsti, kodėl reikia imtis taisomųjų veiksmų.

Galimos pasekmės paprastai apibūdinamos kaip logiškos pasekmės, kurios gali atsirasti, jeigu nustatyti veiklos trūkumai nebus ištaisyti. Galimos pasekmės neturi tvirto pagrindo, todėl auditorius turi jas naudoti atsargiai, ypač nesant susijusių įrodymų ar jeigu tokių pasekmių panašiose situacijose nebuvo pastebėta praeityje.

Pasekmės dėl neatitikčių, veiklos problemų ar trūkumų gali būti, pavyzdžiui:

• perteklinės ar papildomos išlaidos, kurias patyrė organizacija;
• darbuotojų darbo valandų praradimas, prastovos;
• žala, kylanti dėl teisės aktų reikalavimų nesilaikymo;
• žala aplinkai, visuomenės nariams ir kt.;
• klientų pasitenkinimo paslaugomis sumažėjimas;
• rizika nepasiekti tam tikrų užsibrėžtų organizacijos tikslų, veiklos rezultatų;
• kitos pasekmės.